Skirtingi keliai vedė lietuvius į pokario Vokietijos DP stovyklas. Vieni dar Antrojo pasaulinio karo metu buvo išvežti priverstiniams darbams, antri – kaip politiniai kaliniai, treti – vokiečių paimti į kariuomenę, ketvirti – evakuoti, penkti – su repatrijuojančiais asmenimis atvykę į Vokietiją 1941 m. Vis dėlto didžiausias skaičius pasitraukusių tautiečių - tai 1944m. liepos – spalio mėn. kartu su frontu nuo sovietinio teroro grėsmės tėvynę palikę Lietuvos piliečiai. Šių įvykių liudytojų žodžiais tariant, atrodė, kad bėgimas į Vakarus buvo tiesiog masinis reiškinys. Pasak jų, 1944 m. vasarą civilių gyventojų judėjimas buvo nė kiek ne mažesnis, nei besitraukiančių kariškių. Žmonės visais įmanomais būdais – traukiniais, mašinomis, pėsti – skubėjo atitrūkti nuo fronto, tikėdamiesi, kad tai tik laikinas pasitraukimas. Deja, ne visi laimingieji pasiekė ir Vokietijos DP stovyklas – daug kam kelius atkirto prasiveržę sovietų tankai, bandžiusius žvejų laivais pasiekti Švediją Baltijos jūroje atakavo karinių laivų bombos, nemažas skaičius tautiečių pateko į karo veiksmų sūkurį ir žuvo Rytų Prūsijoje – ypač sovietų apsuptame Gdanske (Dancige). Tie, kas karo baigtį sutiko Rytų Europos šalyse ar Rytų Vokietijoje, buvo grąžinti į Lietuvą ir sulaukė liūdnos baigties.

Viena iš svarbesnių lietuvių susitelkimo vietų karo metu buvo Berlynas, tapęs savotiška Reicho lietuvių pabėgėlių būstine. Čia jau 1944 m. rudenį imtas leisti tuomet vienintelis Vokietijos lietuvių laikraštis Lietuviai. Kiti didesni lietuvių telkiniai karo metu buvo Drezdenas, Miunchenas ir Viena. Pastarojoje lietuvių kolonijoje buvo atgaivintas net Čiurlionio ansamblis. Vis dėlto pabėgėliams traukiantis į Vakarus pirmieji lietuvių sambūriai nyko. Po Vokietijos kapituliacijos gausiomis šalyje atsidūrusių pabėgėlių masėmis buvo pavesta rūpintis UNRRA organizacijai. Jos ir sąjungininkų pastangomis karo pabėgėliai imti įkurdinti svetimšalių stovyklose

Šio laikotarpio istorinę situaciją tyrusių mokslininkų duomenimis, tik kas trečias iš Lietuvos pasitraukęs gyventojas išliko ir prisiglaudė DP stovyklose. Skirtingais autorių nurodomais duomenimis, tai sudarė nuo 60 iki 70 tūkst. lietuvių.