1945-1946 m. DP lietuviai tikėjosi, kad Pabaltijo valstybės su amerikiečių pagalba netrukus atgaus laisvę ir pasitraukusieji galės grįžti į tėvynę. Deja, politinių įvykių eigai pasisukus kita linkme, laikiną globą turėję DP stovyklų gyventojai buvo priversti mąstyti apie ilgalaikį persikėlimą į kitas valstybes.

Jau 1946 m. britai ėmė verbuoti pabaltijiečius (tarp jų ir apie 500 lietuvių) darbams pramonės sektoriuje. Vėliau darbui anglių kasyklose tremtinius priėmė Belgija.

Nuo 1947 m. prasidėjo masinė emigracija, atvėrusi kelius į Kanados (apie 20 000 lietuvių), Australijos (10 000 lietuvių), Argentinos (apie 800 lietuvių), Brazilijos (700 lietuvių), Kolumbijos (500 lietuvių), Naujosios Zelandijos (250 lietuvių) darbo rinką. Tačiau pati patraukliausia, be to, turinti gilias lietuvių emigracijos šaknis (pirmieji lietuvių emigrantai čia įsikūrė dar XVIII a.), pasirodė esanti JAV, pagal emigracijos įstatymą priėmusi apie 30 000 lietuvių. Vėliau dalis į Angliją, Belgiją, Kanadą, Australiją anksčiau emigravusių lietuvių taip pat persikėlė į JAV ir čia įsikūrė ilgesniam laikotarpiui, gausiai papildydama JAV lietuvių bendruomenės gretas.

Dalis lietuvių, ir pasibaigus DP laikotarpiui, pasiliko Vokietijoje. Jų pastangomis 1946 m. įkurta Lietuvių tremtinių bendruomenė buvo reorganizuota į Vokietijos LB. Kraštų lietuvių bendruomenės anksčiau ar vėliau buvo įkurtos visuose didesniuose lietuvių telkiniuose, o visus juos suvienijo Pasaulio lietuvių bendruomenė, kurios veiklos pradžia laikytini 1949 m. – Lietuvių Chartos paskelbimo metai.

	Perkeltųjų asmenų (DP) komisijos informacinis laiškas, LNB RKRS F179:223
	Imigrantų registracijos knyga, LNB RKRS F28:272
	Lietuvių tremtinių draugijos atmintinė asmeniui, paliekančiam DP, LNB RKRS F28:63
	Kelionė į laisvę [lapelis, išleistas emigrantų vykstančių į JAV], LNB BLp(LKA)2185