1945 m.Vokietijos okupacinėse zonose sparčiai besikuriančių karo pabėgėlių stovyklų organizavimas ir administravimas buvo perduotas tarptautinei organizacijai UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration). 1945 metų rugpjūtį UNRRA turėjo tik 2500 darbuotojų, kurie privalėjo pasirūpinti daugiau nei milijonu pabėgėlių. 1945 m. rugsėjo mėn. UNRRA globoje buvo virš 50 000 lietuvių, 1946 m. lapkritį 263 stovyklose šis skaičius išaugo iki 58 000 (amerikiečių zonoje gyveno beveik 31000, anglų – 24500, prancūzų – beveik 2400 lietuvių). Į šį skaičių neįėjo privačiuose butuose gyvenę asmenys, kurių, neoficialiais duomenimis, buvo apie 10 000 žmonių. Nors vėliau UNRRA personalo skaičius išaugo iki 4200, žmonių vis tiek trūko. Dėl to buvo įkurtos vietinės administracinės struktūros, sudarytos iš stovyklų komitetų, renkamų pačių tremtinių arba paskiriamų UNRRA valdininkų. Jie buvo atsakingi už maitinimą, gyvenimo sąlygas, DP registraciją, priėmimą ir iškeldinimą, įdarbinimą, stovyklos valymą ir tvarkos priežiūrą, švietimą, kultūrinę ir religinę veiklą.

UNRRA globa negalėjo naudotis asmenys, tarnavę vokiečių kariuomenėje, iš Lietuvos išvykę iki 1944 m., išvežti į Vokietiją pramonės darbams, anksčiau gyvenę gretimoje okupacinėje zonoje.

Po 1946 m. atlikto patikrinimo perkeltųjų asmenų teisių neteko apie 5 % žmonių. Nuo 1947 m. UNRRA funkcijas atliko IRO (International Refugee Organization). Drauge su sąjungininkų valdžios štabais ji kontroliavo žmonių apskaitą ir stovyklų režimą.

	Baltų centrinės tarybos atstovų kreipimasis į UNRRA dėl bendradarbiavimo, LNB RKRS F25-303L
	UNRRA tarnyba. Svetimoj padangėj: Würzburgo lietuvių stovyklos metraštis, 1946, LNB A(LKA)118/946
	UNRRA kreipimasis į lietuvius dėl repatriacijos, 1946 m. gruodis, LKI