Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje atsidūrę lietuviai, kaip ir kitų šalių karo pabėgėliai, karo veiksmams pasibaigus, buvo perimti kariuomenės globon ir 1945 m. gegužės-birželio mėn. talkininkaujant UNRRA imti telkti į stovyklas (DP camps).

Pokario Vokietijoje pradžioje buvo 269 DP stovyklos. 113-oje iš jų gyveno ir lietuviai.

Galima išskirti tris pagrindinius DP gyvenviečių tipus :

1. stovyklos buvusiose Vokietijos kareivinėse;
2. stovyklos barakuose (anksčiau statytuose atvežtiems svetimšaliams darbininkams arba po 1945 m. įrengtuose specialiai pabėgėliams);
3. stovyklos privačiuose butuose, namuose (ištisos gatvės ar kvartalai, iškrausčius vokiečius, buvo atiduodami DP – ypač Badene-Viurtenberge ir prancūzų zonoje).

Gyvenimo sąlygos stovyklose buvo nepavydėtinos: kiekvienam asmeniui skiriami 4 kvadratiniai metrai gyvenamojo ploto. Kadangi kareivinių kambariai turėjo nuo 30 iki 40 kvadratinių metrų, tai viename kambaryje tekdavo gyventi dviems ar net trims šeimoms. Dalis pastatų karo veiksmų buvo apgadinti ir nepakankamai šildomi. Kareivinėse ir privačiuose butuose gyvenimas buvo šiek tiek patogesnis, nes buvo geresni sanitariniai įrengimai.